Apie depresiją analitinėje psichologijoje. Ištrauka iš paskaitos

Adomas Galdikas. Ragana

Depresijos psichologinį mechanizmą analitinė psichologija aiškina per negatyvių tėviškų kompleksų susiformavimą ir jų veikimą psichikoje. Svarbi jau pati ankstyviausia žmogaus vystymosi pakopa, pirmosios gyvenimo dienos, mėnesiai. Štai E. Neumann'as vadina šią ankstyvąją psichikos vystymosi stadiją uroborus ir ją taip apibūdina: „Motinos pasaulio uroborus – tai gyvenimo ir psichikos vienovė; jis teikia maitinimą ir džiaugsmą, gina ir šildo, guodžia ir atleidžia. Tai prieglobstis visiems ieškantiems, vieta, kur yra viskas, ko trokšti. Ši motina visada išpildo, dovanoja ir padeda.“ (10, p. 31) Tai archetipinis Gerosios Motinos vaizdinys. Neumann'as  perspėja, kad „Motinos gyvenimo sutrikimai, ligos, psichologiniai šokai ar sutrikimai yra nukrypimai nuo archetipinės pirminio santykio konsteliacijos ir gali pakenkti arba sustabdyti vaiko vystymąsi.“ (9, p. 21) Įdomūs kūdikių tyrimų duomenys: Rene Spitz ištyrė 123 kūdikius įkalinimo įstaigoje ir pastebėjo, kad kai kuriems kūdikiams išsivystė simptomai, panašūs į suaugusiųjų melancholiją. Visiems tiems kūdikiams bendra buvo tai, kad mama nuo jų buvo atskirta apie 8 mėnesį maždaug 3 mėnesiams. Depresija buvo dažnesnė, kai kūdikis prarado gerą mamą, nes jis jau buvo patyręs motinos meilę. Išties pastebima, kad depresija sergantys pacientai prisimena laiką savo gyvenime, kai jie jautėsi mylimi, tačiau vėliau jie tą meilę prarado, o depresija buvo bandymas ją atgauti, tuo pačiu ir reakcija į tą praradimą. Pavyzdžiui, šeimoje gimė antras vaikas ir jam atiteko visa tėvų meilė; tėvas nustojo mylėti, pradėjo gerti; motina susirgo organine ar psichikos liga ir pan.  

Pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje „Vaiko asmenybės vystymasis lydimas padidėjusios ambivalencijos, kuri paruošia kelią būtinam konfliktui tarp motinos ir vaiko. Skeldama Didžiosios Motinos vaizdinį į Gerosios ir Baisiosios Motinos vaizdinius, vaiko psichika pradeda poliarizuoti pasaulį...“ (9, p. 109-110) Taip kai kurių pacientų psichikoje susiformuoja negatyvus motinos kompleksas, kuris trikdo savo vertės jausmą, tarpasmeninius santykius, sukelia depresiją.

Kai vaikystėje ir paauglystėje motina dažnai kritikuoja, menkina, suvokia vaiką kaip trukdantį ir to neslepia, nes pati serga depresija ar priklausomybe, vaikui pritrūksta „spindinčio motinos žvilgsnio“, apie kurį vaizdingai rašo psichoanalitikai. Lieka įsitikinimas, kad „Aš niekam tikęs (tikusi)“, meilės sau ir savęs vertinimo problema. Šis kompleksas psichikos struktūroje – tai apleistas vidinis vaikas: nelaimingas, sužeistas, kartu piktas ir nepatenkintas vaikas. Jis jaučia pirminį kaltės jausmą, dėl meilės praradimo jaučiasi nenormalus, ligotas, prakeiktas. Vaikas, o vėliau ir suaugęs gyvena pagal tokią formulę: „Jei mama manęs nemyli, tai aš blogas.“ Toks vaikas stengiasi visaip įtikti motinai, kad vėl atgautų jos meilę, prisitaiko prie jos lūkesčių, vystydamas netikrą savastį, kuri padeda išstumti, pamiršti skausmingus vaikystės potyrius, ir tuo būdu sutrinka ryšys su tikrąja savastimi. Tokia asmenybė ilgisi žmogaus, kuris galėtų atkurti prarastą vaikystės rojų, todėl dažnai įkrenta į idealizuotus santykius ir į susiliejimą su idealizuotais kitais. Depresija sergantys tiki, kad jie gali susigrąžinti prarastą meilę išpirkdami savo blogą elgesį, dėl kurio ją prarado, todėl jie nuolat paklūsta artimajam. Nelabai žino apie savo pačių poreikius, daugiau įsiklauso į kitą, o ne į save, nemoka savęs įtvirtinti, nuolat laukia artimojo priėmimo, padrąsinimo, meilės, žavėjimosi, rūpinimosi. Vėliau tokia idealizacija dažniausiai baigiasi tokiu pat stipriu nuvertinimu, pykčiu, tuštumos pojūčiu, kalte.  

Vaikui vystantis atsiskirti nuo motinos gali padėti besirūpinantis tėvas. Jei tėvas pasyvus, nedalyvaujantis arba perdėm baudžiantis, agresyvus, impulsyvus, tuomet psichikoje ima reikštis vyriška demoniška dvasia, kuri nuolat atakuoja „blogą“ vaiką, niekada neatitinkantį jos reikalavimų. Tokia demoniška, persekiojanti figūra dažnai pasirodo depresiškų žmonių sapnuose ir vaizduotėje. Velnias – taip tiesiai šviesiai įvardijo viena 30 m. mergina, sirgusi depresija nuo paauglystės. Taip ji įvardijo sapne matytą vyrą, kurio persekiojimas labai išgąsdino:

Sapne ji leidžiasi į tualetą rūsyje, ten tamsu, šalta, jaučia, kad ten kažkas yra gretimoje kabinoje, o iš jos išeina visas juodas lyg suodinas vyras, nuo jo plaunamų rankų bėga juodas vanduo, jis piktdžiugiškai šypsosi, mėgaujasi mergaitės išgąsčiu. 

Tas velnias jai neduoda ramybės daugybę metų, sukelia daug nepasitenkinimo savimi ir savo veikla, trikdo santykius, nuolatos menkina ir neleidžia įvardinti savo poreikių draugui. Priverčia tylėti, prisitaikyti, net kai šis rūko žolę ir nuolatos leidžia laiką prie kompiuterio, žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Ji vidujai žino, kad neturi galios kalbėti apie savo poreikius, nes tuoj pat jaučiasi kalta, neteisi, neverta meilės.

Kitos depresija sergančios vidutinio amžiaus moters psichoterapijos pradžioje sapnuose ir fantazijose dažnai pasirodydavo būtent persekiotojas, nesveikas vyras ar narkomanas. Štai sapnas:

"Pajūriu einu, gal su kokia drauge. Pamatau vyrą, su juo irgi buvo kitas žmogus, irgi vyras. Jo veidas persikreipęs, nesveiko, nenormalaus žmogaus, apie 30 metų amžiaus. Persekioja mane, pagavo, laikė mane stipriai už kojų, lyg pakėlęs, apglėbęs kojas. Išsilaisvinau, nubėgau. Nemalonu, gaila to žmogaus. Kažką pasakiau – kad jis ligotas, kad bėgam iš čia."

Aptariant sapną, klientė darė prielaidą, kad tas vyras – tai tarsi jos nesveikos mintys ir nuotaikos. To vyro veidas išprotėjęs, geltonas, žvilgsnis tuščias, apsiblausęs. Gal jis negali labai nuskriausti, gal nėra agresyvus, bet užtat nesąmoningas, vienišas, nes jo visi šalinasi, bejėgis, savo gyvenimo negyvena, priklauso nuo kitų, nežino nei kur eina, nei kam pagavo. Gal jis nori bent palaikyt kitą žmogų, gal tuo būdu su juo susitapatinti. Sapne tai nemalonu, šlykštu, nes tai tarsi pati beprotybė, ir baisu su ja susilieti. Persekiotojas priminė klientei sunkius vaikystės išgyvenimus – tėvo alkoholizmą, tėvų barnius, skyrybas, jos vienatvę ir baimes; priminė ir jos vyro alkoholizmo laikotarpį, dėl kurio ir ėmė varginti nuotaikos sutrikimai.

Depresija gali pasirodyti įvairiais amžiaus tarpsniais, ir vienas tokių – amžiaus vidurys. C.G. Jungas, daug dėmesio skyręs amžiaus vidurio reiškiniams, teigia, kad jis turi lemiamos įtakos asmenybės individuacijai – tapsmui pilnu, vientisu. Pirmoje amžiaus pusėje svarbiausi uždaviniai – tai atsiskyrimas nuo motinos ir stipraus Aš susiformavimas, reikalingas įsitvirtinti socialiniame gyvenime, sukurti partnerystę, tapti tėvu ar mama. Antrojoje pusėje psichikos orientacija keičiasi ir skiriama sąmoningo santykio su vidine tikrove sukūrimui. Darosi svarbiau tapti vientisu, nedalomu, išgyventi ryšį su transcendencija, aiškiau suvokti prasmę ir įgyvendinti vertybes. Daugelis žmonių, susidūrę su amžiaus vidurio uždaviniais patiria krizę, ją patyrė ir pats C.G. Jungas. Kai kuriais amžiaus vidurio atvejais galima kalbėti apie „sielos praradimą“, tai yra, tokią būseną, kuomet sutrinka ryšys su savuoju psichiniu gyvenimu: trūksta energijos, prarandamas prasmės ir tikslo išgyvenimas, sumažėja asmeninė atsakomybė, vyrauja afektai, galima depresija ar regresas, ardančiai veikiantys sąmonę. Vis dėlto C.G. Jungas teigia, kad ši būsena gali būti įžanga į tolesnę asmenybės brandą, ir bendrai jis laiko depresiją psichinės energijos užtvenkimu, kurią atpalaidavus ji gali pasukti palankesne kryptimi. Depresiją jis laiko susijusia su regresu, turėdamas omenyje šio atnaujinantį ir praturtinantį aspektus – tai tarsi tuščia ramybė prieš kūrybinį šuolį. Dirbant su depresijos būsena, svarbu įeiti į ją kuo pilniau, kad paaiškėtų su ja susiję jausmai ir išryškėtų idėja ar vaizdinys, su kuriuo asmens Aš galėtų megzti santykį, koks jis bebūtų. (6, p. 216)

Pavyzdžiui, vidutinio amžiaus moters konsultacijoje iškyla toks depresinės būsenos vaizdinys, kad ji lyg įvaryta į kampą kambario kampe. Ta, kuri įvaro į kampą – tai Ragana. Sunku buvo pradėti dialogą, kadangi klientė jautėsi bejėgiška ir sugniuždyta, taigi paprašiau piešti. Ji nespalvotu pieštuku nupiešė seną moterį profiliu, ilgais nesušukuotais plaukais, su maža kasele. Moteriai ši Ragana atrodė labai baisi ir grėsminga, turinti galią ją užburti, sukaustyti, kritikuojanti, baudžianti. Lietuviškose pasakose pamotę vadina ragana, tačiau yra raganų, kurios padeda herojui įveikti jam duotas užduotis, ir ar Ragana padės herojui, priklauso nuo jo elgesio su ja. Analitiškai aiškinant, Ragana atstovauja negatyvų Didžiosios Motinos aspektą – ji galinti suėsti, sunaikinti, apkerėti. Tačiau Ragana turi nepaprastų savybių: gali skraidyti, pasiversti gyvūnais, burti, numatyti ateitį, ji žino daug paslapčių. Šia prasme ji siejasi su Išmintingos senos moters archetipu. Terapijoje ieškojome būdų kaip galima būti ryšyje su Ragana, tačiau nebūti jos užvaldytai, tai yra, nepulti į depresiją. Klientė prisiminė, kad pasakose galima groti dūdele, kad ragana šoktų ir pavargtų, taip pat kad galima jai plaukus pašukuoti, tada ji užmiega. Mes kalbėjome, kas tai galėtų būti jos gyvenime – gal didesnis savo skirtingų aspektų priėmimas, pasirūpinimas savo kūnu, moteriškumo atgaivinimas, taip pat žaismingumas, kūrybiškumas. Juk kūno, seksualumo priėmimas – tai aspektai, kuriuos klientė nustumia į Šešėlį nuo pat ankstyvos paauglystės, kai kovojo su motina dėl jos seksualinių ryšių su vienas kitą keičiančiais vyrais. Kita vertus, abi pastebėdavome, kad kartais ji pati elgiasi kaip Ragana su savo kolegėmis arba dukra, kitaip tariant, tada ji išreiškia agresiją. Po truputį klientė galėjo patvirtinti, kad pyktis turi prasmę – kad leidžia nustatyti ribas ir apginti save, išreikšti savo poreikius.