Savigriova ir jos įveikimas. Ištraukos iš paskaitos

Pablo Picasso. Minotaure est blesse

Gyvename karo kaimynystėje ir patys esame įsitraukę, padėdami gintis užpultos valstybės žmonėms. Daugeliui dabar būtent karas pagrobė daugybę valandų, jėgų, sukėlė nerimą, baimes, skausmą, nemigą. Būtent karas – vienas galingiausių griovėjų, deja, jis neatskiriamas nuo žmonijos istorijos ir psichikos. Anot Herakleito, karas yra visų dalykų tėvas/motina ir karalius, o archetipinės psichologijos kūrėjas Džeimsas Hilmanas teigia, kad žmonės jaučia siaubingą meilę karui. Anot Vytauto Landsbergio, žmonija velnėja, o žmones žudo žmogėdros ir kol kas negalime jų suvaldyti...

Dar sudėtingiau, kai suvokiame, kad griovėjas, žmogėdra yra ne vien išorinės realybės dalykas. Tai ir psichinė tikrovė, kuri veikia kiekvieną. Nemigos naktimis verčia gromuluoti dienos sėkmes ir nesėkmes, kelia nerimą ir baimę, nepasitikėjimą savimi, menkina, žemina, atimdamas poilsį ir džiaugsmą. Šnabžda „Esi nieko vertas, esi šiukšlė, nevykėlis, juk nieko nepasiekei, žiūrėk, kiek pasiekė kiti“ arba „Ką bedarytum, viskas vis tiek veltui, tu buvai ir liksi niekas“, arba „Jis manęs nemyli, aš jo nevertas, nieko mums neišeis, verčiau iškart išsiskirti“, arba „Įsivaizduoji save gydytoja, žinove, bet nieko tu neišmanai – tu apsimetėlė“. Tai jėga, kuri siunčia žinią, kad esame netikusios ir nevertos meilės, pagarbos, kuri griauna mus iš vidaus. Svarbiausia, kad ji pakerta kūrybingumą, spontaniškumą, blokuoja saviraišką, patį sielos gyvenimą. Viską, ką sumanome, sukritikuoja, nuvertina, išjuokia. Griovėjas ardo mūsų planus ir, regis, kvatojasi šiurpiu juoku, matydamas mūsų pasimetimą. Kaišioja pagalius į ratus ir mūsų santykiams su mums svarbiais žmonėmis: sukelia pavydą, priešiškumą, nesusikalbėjimą, netgi savotišką karą. Sielos grobuonis, kaip jį vadina Clarisa Pinkola Estes, atima pasitikėjimą gėriu, šviesa, atima viltį ir skandina baimėje, priešiškume, neviltyje, priklausomybėse, bejėgiškume. Dėl šios jėgos veikimo susiformuoja kenksmingi pačiam sau įpročiai, kurių labai sunku atsikratyti. Slepiamės, bėgame nuo savo tikrųjų jausmų, numatydami nesėkmę vengiame veiksmo, kuris išvestų iš nevilties; nededame pastangų, užsidarome nuo žmonių. Alkoholio ir kitų medžiagų griebiamasi kaip vaisto, tačiau įsisuka ydingas ratas, nes priklausomybės gilina tiek emocines, tiek socialines problemas.    

Kokia to sielos griovėjo kilmė? Koks jo tikslas? Zigmundas Froidas ir Melani Klein įgimtą destruktyvumą pavadino mirties instinktu, priešingu gyvybės instinktui, o Klein su juo susiejo persekiojimo nerimą. Daugeliui žinomos knygos „Bėgančios su vilkais“ autorei Estes tai prigimtinis dvasios grobuonis arba „prieš prigimtį nukreipta jėga, kuri priešinasi dvasinei raidai ir stengiasi apskritai sunaikinti visą sielą.“ (p. 540) Karlas Gustavas Jungas kalbėjo apie tamsiąją psichikos pusę – archetipinį Šešėlį, tamsiąją dieviškumo pusę arba chtoninę dvasią. Jį atskyrė nuo asmeninio šešėlio, kurį integravus atsiranda galimybė susisieti su šviesiąja šventybe. „Šešėlis priartina mus prie savo pačių bjaurumo, prie neįmanomų atpirkti mūsų prigimties aspektų, ir paskatina suvokti, kad esame įsikūnijusios būtybės su tikrais apribojimais.“ (Švarc-Salant, p. 93) Be tokio savo ribų, o kartu ir aiškaus savo žmogiškumo suvokimo susitikimas su šventybe baigtųsi blogai, žmogus atsidurtų iliuzijoje, kad pats yra dievas. Tačiau traumuotų žmonių tamsioji psichikos pusė – itin archaiška, uždaranti fantazijų pasaulyje, atskirianti nuo gyvenimo, persekiojanti iki vadinamojo apsėdimo.

Donaldo Kalšedo knygose griovėjas – tai saviglobos, o kartu savęs persekiojimo sistema, kuri atsiranda dėl traumos. Ankstyvoji santykių trauma atsitinka įvykus kažkam, ko jaunai psichikai per daug, ką per anksti išgyventi sąmonėje. Psichika ir smegenys dar nepajėgūs susidoroti, suvirškinti šias patirtis. Vaiką, kuris buvo išnaudotas, nuskriaustas ar stipriai apleistas suaugusiųjų, užlieja nepakeliami afektai, kurių jis nesugeba suvokti, suprasti ir juolab apie juos galvoti. Šokas, ištinkantis psichosomatinę asmenybės vienovę, supurto vaiką iki pat šerdies, taip grasindamas sunaikinti gyvybinę kibirkštį. Būtent toji kibirkštis esmingai pagrindžia jausmą, kad esi gyvas, o vėliau ir jausmą, kad esi tikras. Tad toks šokas vaikiškai psichikai tampa katastrofišku ir kartais vadinamas net „sielos nužudymu“. (Schengold, pgl Kalsched, p.11) Laimė, kad taip įvyksta retai. Dažniau sielos gyvybė išsaugoma perskeliant patyrimą – įvyksta disociacija. Ši psichinė gynyba neleidžia sunaikinti savasties, tačiau suskaldo patirtį į atskirus gabalėlius. Nepakeliami afektai paskirstomi atskiroms psichikos ir kūno dalims, o dalys nustoja viena apie kitą žinoti, kad asmenybei nereikėtų kentėti traumos siaubo kaip visumos. Tad patirty atsiranda plyšiai, nenuoseklumas, tačiau taip išsaugomas vaikiškas tyrumas ir gyvybingumas, tik jis atskeliamas nuo likusios asmenybės. Tuo būdu asmenybė netenka prieigos prie šių jausmų ir jaučiasi negyvybinga. Gyvenimo pradžioje asmenybei tokia disociacija naudinga – kad išliktų ir įsitvirtintų pasaulyje, susikuria vadinama „netikroji savastis“, psichoanalitiko Donaldo Winikoto žodžiais tariant. Kalšedas šią asmenybės dalį vadina „saviglobos“ savastimi arba sistema, nes jos pirminis tikslas ir būna apsaugoti, globoti tyrą vaiką. Tai išlikimo savastis, ji skiriasi nuo individuacijos – sveikos asmenybės raidos – siekiančios savasties. Ši išlikimo savastis dalis atskelta nuo kūno ir tikrųjų jausmų, ji labiau tapatinasi su protu, tad laikui bėgant žmogus išgyvena įvairius psichosomatinius simptomus ir sutrikimus. Saviglobos sistema tampa persekiojančia, neleidžiančia rizikuoti ir gyventi pilnakraujį gyvenimą. Fairbairnas vadina šias dvi psichikos dalis aukos ir persekiotojo kompleksais, kuomet ego nuolat yra puolamas vidinio sabotuotojo. Turbūt daugelis esate girdėję apie dramos trikampį: aukos, persekiotojo ir gelbėtojo. Kalšedo saviglobos sistema apima ir gelbėtoją, ir persekiotoją. Sapnuose ir vaizduotėje iškyla atskeltas į pasąmonę vaikas: jis uždarytas ir apleistas trobelėje ar urve, neišleidžiamas iš kalėjimo ar stovyklos, stebimas budrios ir kontroliuojančios akies. Kartais vaikas sapnuose yra ypatingas, dieviškas, turintis nepaprastų galių ir savybių, pavyzdžiui, kalbėti daugeliu kalbų, važiuoti dviračiu per visą Europą, ar apsuptas švytėjimo. Kituose sapnuose vaikiškoji savastis rodosi magiško gyvūno pavidalu – kaip kalbantis paukštis, delfinas, ponis, šuniukas. Persekiojanti psichikos dalis irgi mitologizuojama kaip vampyras, zombis, sadistiškas demonas, velnias, tačiau kartais vėl pavirsta angelu, saugančiu tyrą vaiką. Kalšedas pastebėjo, kad tokie sapnai pasirodo psichoterapijoje kaip tik tada, kai atsiranda viltis ir virsmo galimybė. Saviglobos sistema suvokia ją kaip grėsmę ir ima priešintis pokyčiui, tačiau dabar ji veikia nebe asmenybės naudai, o ją griaudama lyg autoimuninės ligos metu. (...)

Kaip iš pasakos "Neregėtas paukštis" galime suprasti, kas leidžia ir padeda augti po traumos? Pirmiausia – sustiprėti tiek, kad galėtum vėl jausti savo jausmus, sveikus poreikius, gyvybinius prioritetus. Tą padeda padaryti empatiškas ir palaikantis kito buvimas kartu net sunkiausiomis akimirkomis. Net kilus pasipriešinimui ir vėl suvešėjus įtarumui, net supykus ant psichologo ir vėl puolus į neviltį reikia nepasitraukti, nepabėgti ir neužsidaryti kapsulėje. Kapsulė tarsi saugo nuo skausmo, bet iš tikro ji neleidžia gyventi. Iš brandaus suaugusiojo mokomasi nustatyti sveikas darbo ir poilsio ribas, sveikai rūpintis savo kūnu ir nepereikvoti energijos. Svarbu sau atleisti už netobulumą, nekaltinti už klaidas, tačiau iš jų mokytis. Augantiems vaikams su laiku suteikti vis daugiau atsakomybės už jų pačių pasirinkimus ir elgesio pasekmes. Toliau – atgimimas arba antrasis gimimas, atgavus sielą. Čia jau ateina eilė kūrybiškumui, kūrybinei saviraiškai ir dvasiniam gyvenimui. Pavyzdžiui, Liepa pradeda laisviau ir savarankiškiau planuotis laisvalaikį, lankyti kultūros renginius ir vietas, daugiau piešti. Ramunę labai palaiko jogos užsiėmimai, ji ima svajoti apie jogos mokytojų kursus, aktyviau domisi rimtąja psichologija ir savo dvasios sveikata. Anksti netekęs mamos paauglys leidžiasi globojamas motiniškų vienuolių ir rengiasi krikštui.

Pasakoje apie „Neregėtą paukštį“ susiduriama su raganiumi, kituose variantuose – su Mėlynbarzdžiu ar Auksabarzdžiu. Nemaža pasakų pasakoja apie slibiną ar drakoną, grasinantį visam kraštui mirtimi, ryjantį merginas, o herojus įveikia slibiną nukapodamas jam galvas. Kathrin Asper tokį simbolinį asmenybės raidos kelią, kai herojus užmuša slibiną ir parneša lobį – auksą, brangakmenį, vadina vyrišku ir būdingu tik išskirtinėms asmenybėms. Toks buvo pats K.G. Jungas, kurio Raudonoji knyga atskleidžia sudėtingus susidūrimus su pasąmonės figūromis, bet to kelio vaisius – 20 raštų tomų. Mitologijoje ir folklore vyriškas herojus – aktyvus, turintis nepaprastų pagalbininkų, susiduriantis su slibinu tiesiogiai. Šiuolaikinėje mitologijoje su bazilisku kovoja tėvų praradimo traumą vaikystėje patyręs Haris Poteris, mokantis gyvačių kalbą, padedamas Fenikso, galinčio ašara atgaivinti mirusius ir pagydyti žaizdas. (...)

Kitoks tapsmo kelias – moteriškasis, kuomet drakonas nėra užmušamas, jis ištveriamas bei prijaukinamas, suvaldomas. Šio kelio tikslas – sauganti vidinė pilis ar palapinė bei šventoji žaluma ir gyvenimo galia, anot Kathrin Asper. Šios jungiškosios analitikės įkvėpimas - šventosios Teresės Avilietės vidinė pilis, Hildegardos von Bingen piešiniai bei biblinės Martos drakono prijaukinimo aprašymas. C. P. Estes sako: „Perimti grobuonies energiją ir nukreipti ją sau naudinga linkme galima keleriopai. Grobuonies įniršį galime paversti aistringu užsidegimu, padėsiančiu mums kalnus nugriauti. Grobuonies gudrumas praverčia, kai reikia ką nors stebėti iš toli ir perprasti iš pirmo žvilgsnio. Grobuoniui būdingą aistrą žudyti galima pasitelkti tada, kai reikia galutinai numarinti ką nors vidiniame moters gyvenime arba kam ji pati turi numirti išoriniame...“ (p. 88) Pirmasis prieglobstis žmogaus gyvenime – tai saugumą suteikianti mama, ir šiame pirminiame santykyje pradeda rastis mielaširdingojo dievo ar laiminančios deivės vaizdinys. Jau kalbėjome, kas nutinka, kai jo pritrūksta – ima viešpatauti velniška, skaldanti ir gyvybę išsiurbianti dvasia. Saugaus motiniško prieglobsčio trūkumas persmelkia Kristinos Buožytės filmą „Vesper“. Herojės mama palikusi sunkiai sergantį vyrą ir dukrą iškeliauja nežinia kur. Mergaitė pati gydo ir maitina tėvą, svajoja atkoduoti sėklas, kad jos duotų pakartotinį derlių, tai yra, ji stengiasi atgaivinti sužeistą motiniškumą ir grąžinti jį pasauliui. Kaip ir šios paskaitos herojės ji patyrusi traumą, o gresia dar viena – dėdės prievarta ir išnaudojimas. Tačiau mergina sugeba pasipriešinti, radusi netikėtą pagalbininkę. Jos atkaklumas atsiperka ir kūrybinės įžvalgos dėka ji atkoduoja sėklas, o galiausiai ji, regis, atranda ir motinos klajoklės pasirinkimo paaiškinimą. Nors filmo atomazga nėra ypatingai laiminga, tačiau visgi Vesper pavyksta atgaivinti ir išlaisvinti motiniškąjį, maitinantį pradą. Taip ir psichoterapijoje traumas patyrusiems žmonėms labiau tinka motiniškas gydymo stilius. K. Jungas savo darbuose itin pabrėžė archetipinio moteriškumo svarbą gydant šiuolaikinę psichiką. Tai sąsajos, santykiai, empatija, buvimas, o ne darymas, dėmesys širdžiai, o ne protui, kūno priėmimas ir vaizduotės reabilitavimas.

Štai Liepa įpusėjus psichoterapijai nevilties akimirką klausia savęs: „Ar aš verta meilės, ar aš mylima?“, ir leidžiasi į aktyvią vaizduotę. Iškyla žydra knyga su auksiniais pagražinimais, panaši į knygą apie raganas. Kai vaizduotėje ima versti tą knygą, atsiranda aiškus pojūtis ir jausmas, kad meilė buvo, visada yra ir ji net nėra sutalpinama į žodžius. Liepai nuostabu, kad tai ima ir iškyla iš pasąmonės, sako, „tai lyg išmintingas žmogus manyje.“ Ir tikrai, nuostabu. Ne tik jai svarbu susisieti su tuo, kas šventa ir nekintama, su šviesiąja savasties archetipo puse. Kai psichika susiduria su racionaliai neišsprendžiama problema, aktyvuojasi gilieji pasąmonės sluoksniai, iškyla archetipiniai vaizdiniai ir prasideda asmenybės transformacija, kalbėjo K.G. Jungas.

Pastaruoju metu ne tik asmeninė, bet ir kolektyvinė psichika ieško galimybių, kaip susitaikyti su Didžiąja Deive, su ta, kuri viešpatavo iki karų ir kuri gali suteikti žmonijai išlikimo viltį. Juk proto atskyrimas nuo pirminės vienovės seniai įvykęs ir kolektyvinėje psichikoje. Kai kurie autoriai teigia, kad senovinis tikėjimas į visa susiejančią pasaulio sielą turi būti grąžintas į mūsų sąmonę. Jei žmogus, pametęs gyvenimo prasmę ir gyvenantis buitišką, banalų, skurdų ir beprasmį gyvenimą, galėtų pasakyti, perfrazuojant Jungo žodžius, „Esu Mėnulio sūnus ar Saulės dukra, kasnakt ir kasdien turiu padėti jam/jai tekėti per dangų“, tuomet jo gyvenimas įgytų svorio ir visai didžiajai Žemei būtų naudinga.